Vilniaus parapijos jaunimas lankėsi pamaryje
Švėkšnos ev. liuteronų bažnyčia
Švėkšnos ev. liuteronų bažnyčia

 

 

 

 Šiemet birželio 14-15 d. Vilniaus parapijos jaunuolių grupė (Aistė, Barbora, Modesta, Viktorija ir Vidas) vėl buvo išvykusi į gražią dviejų dienų kelionę, kurios tikslas –aplankyti ir nufotografuoti Skirsnemunės, Jurbarko, Smalininkų, Vilkyškių, Kintų, Saugų ir Švėkšnos bažnyčias.

 Iš Vilniaus išvykome 9 val. ryto. Skubėjome į Skirsnemunę. Kelias nuo Kauno iki Jurbarko pro Skirsnemunę vingiuoja palei Nemuną, akį džiugina nuostabiu kraštovaizdžiu. Stabtelėjome Raudonėje, kad nors kelias minutes pasigrožėtume didingais gamtos vaizdais nuo pilies bokšto apžvalgos aikštelės. Skirsnemunėje prie bažnyčios mūsų jau laukė jauna, graži ir labai maloni mergina Evelina Tamošaitytė – Motinos-vaiko dienos užimtumo centro vadovė. Sužinojome, kad Skirsnemunėje meldėsi Jurbarko gyventojai, kol buvo statoma Jurbarko bažnyčia. Visai arti Jurbarko esanti Skirsnemunės bažnyčia dažnai (jau nuo XIX a. vidurio) pasitarnaudavo jurbarkiečiams, kai šie neturėdavo savo maldos namų. Ši draugystė tęsiasi iki šiol. Kartą per mėnesį vykstančias pamaldas Skirsnemunėje lanko žmonės ir iš Jurbarko, vedami prisirišimo ir sentimentų šiai mažai jaukiai bažnytėlei. Nufotografavome ne tik šią gražią bažnyčią, bet ir netoliese žaliuojančias senąsias liuteronų kapinaites.

 Antrasis mūsų kelionės taškas buvo Jurbarkas. Čia mus maloniai pasitiko kunigas Mindaugas Kairys su žmona ir vaikučiais. Susėdome naujoje šiuolaikinėje bažnyčioje ir klausėmės kunigo Mindaugo išsamaus pasakojimo apie parapijos stiprybę, pasiaukojimą ir milžiniškus darbus, nuveiktus statant šią bažnyčią, kleboniją, apie dabartinę veiklą, ateities planus ir lūkesčius. Senoji Jurbarko bažnyčia po karo buvo perdaryta į gyvenamąjį namą. Kituose pastatuose įsikūrė saugumiečiai. Daug kankinamų žmonių skausmo ir kančių mate senosios sienos. Tikrai sujaudino 1989 m. susibūrusių liuteronų ryžtas atkurti savo parapiją, atgauti ir atstatyti bažnyčios pastatus. 1992 metais parapijoje jau buvo apie 760 žmonių, arba 230 šeimų. Senose nuotraukose klebonijoje užfiksuotos  pasiaukojamos jurbarkiečių talkos statant dabar jau šviečiančią visu gražumu naująją Jurbarko bažnyčią. Likome tikrai sužavėti tokia šaunia parapijos ir jos kunigo veikla, nufotografavome daug įdomių nuotraukų. Palinkėję Jurbarko parapijai, nuostabiam kunigui Mindaugui su gražia šeimynėle sėkmės ir Dievo malonės, išskubėjome link Smalininkų.

 Smalininkų bažnyčia dabar remontuojama, maldos namai įrengti buvusiame kino teatre. Juos mums maloniai aprodė Erika Gavėnienė. Senoji raudonų plytų XIX a. pabaigoje statyta neoromantinio stiliaus bažnyčia per karą buvo stipriai apgriauta. Vėliau, prireikus plytų, nuardyta. Buvusios bažnyčios vietoje pastatytas paminklas su dideliu varpu ir paminkliniu akmeniu.

 Vilkyškiuose mūsų gidė buvo Dana Borkertienė. Ji aprodė ne tik bažnyčią, bet ir parapijos namuose įrengtą rašytojo ir poeto Johaneso Bobrovskio memorialinį muziejų. Vaikštinėjant nuostabioje bažnyčioje sunku buvo patikėti, kad 1992 m. čia dar veikė malūnas. Užsienyje gyvenančių buvusių parapijiečių, vietinių parapijiečių ir kunigo dėka restauruotoje bažnyčioje žmonės renkasi ne tik pasimelsti, bet ir pasiklausyti nuostabių koncertų, kuriuos organizuoja kunigo Mindaugo Kairio žmona, Lietuvos evangeliškos bažnytinės muzikos sandraugos vadovė Laura Matuzaitė-Kairienė.

 Šią dieną daugiau bažnyčių aplankyti neplanavome, todėl turėdami laiko iki nakvynės Kintuose, nuo tiesaus kelio nusukome į Bitėnus, prie Rambyno kalno. Bitėnuose apžiūrėjome įžymiąją gandrų peryklą, Jankaus muziejaus aplinką, Bitėnų kapinaites. Pasigrožėjome vaizdais nuo Rambyno kalno.

 Kintus pasiekėme tik apie 9 val.vakaro. Prieš miegą dar spėjome nulėkti iki Ventės rago, pastovėti vėjyje ant molo, pasivaikščioti gražiai sutvarkytose poilsiavietėse ant marių kranto Ventainėje ir Šturmuose.  Pirmoji diena buvo tarsi pasaka, kupina gražių įspūdžių ir nerealių vaizdų. Ir baigėsi ji labai gražiai – skania ir linksma vakariene šiltoje ir svetingoje Kaknevičių šeimoje, sodyboje Uogalių kaime prie Kintų.

 Kitą rytą apžiūrėjome Kintų bažnyčias. Įdomu, kad Kintuose yra du liuteronų bažnyčių pastatai. Vienas, didesnis, dabar išnuomotas katalikams. Liuteronų mažą, bet labai jaukią ir šviesią raudonų plytų bažnytėlę (įrengtą buvusioje klebonijoje) mums atrakino ir aprodė mano duktė Viktorija, pavasarį tapusi Kaknevičiene ir Kintų parapijos nare.

 Prieš palikdami nuostabų pamario kraštą, negalėjome praleisti progos pamatyti įžymųjį Mingės kaimą, kurio centrinė gatvė – upė Minija. Persikelti per upę galima tik laiveliu. Kaime nėra nė vieno tiltelio ar lieptelio.

 Toliau mūsų kelias vedė į Saugas. Didingoje raudonų plytų bažnyčioje su kava ir savo keptu pyragu mūsų jau laukė ponia Helga Lamsargienė. Erdvi XIX a. viduryje statyta bažnyčia senaisiais laikais glaudė daugiau nei 4 tūkst. parapijiečių – Saugų parapija, įkurta kaip Verdainės parapijos filija, vienijo 31 kaimo tikinčiuosius. Antrojo pasaulinio karo metu bažnyčios pastatas buvo apgadintas, tačiau drąsūs parapijiečiai bažnyčią aptvarkė ir toliau joje meldėsi. 1948 m. parapija buvo oficialiai užregistruota. Dabar parapijoje liko apie 100 žmonių. Miela ponia Helga sutiko trumpai aprašyti savo prisiminimus apie sutiktus drąsius ir ryžtingus parapijiečius, nepabūgusius tarybų valdžios vykdomos antireliginės politikos. Jos laišką jau turime ir saugosime prie jaunimo padarytų bažnyčios nuotraukų kaip be galo vertingą projekto metu surinktą medžiagą, kurią ateityje tikimės publikuoti.

 Švėkšnoje stabtelėjome apžiūrėti įžymiąją didingą neogotikinę, raudonų plytų Šv. apaštalo Jokūbo R. katalikų bažnyčią, kurios šventorius sujungtas su parku virš gatvės nutiestu unikaliu viaduku. Švėkšnos ev. liuteronų bažnyčia, žinoma, gerokai kuklesnė. Bet labai vietinės parapijos mylima, puoselėjama. Nedaug liko parapijoje žmonių, bet visi, kiek gali, stengiasi pastatą tvarkyti, remontuoti. Mus pasitikusi miela Vanda Riterienė maloniai sutiko ir ateityje su mumis pabendrauti, gal net ir šiek tiek savo prisiminimų apie parapijos gyvenimą mus dominančiais klausimais surašyti.

 Į Vilnių parvykome apie 8 val. vakaro, kaip ir planavome. Per dvi dienas nuvažiavome apie 700 km. Atrodė, tarsi sugrįžome namo iš kitos planetos, tokį keistą poveikį mums padarė nuostabi nepakartojama pamario gamta. Buvome pavargę, bet geros nuotaikos. Kupini gerų įspūdžių, sužinoję ir pamatę daug naujo. Patyrėme be galo daug teigiamų emocijų dėl nuostabių, šiltų ir šviesių žmonių, kuriuos sutikome savo kelionėje. Dėkojame kunigui Mindaugui Kairiui, Laurai Kairienei, Evelinai Tamošaitytei, Erikai Gavėnienei, Danai Borkertienei, Helgai Lamsargienei, Vandai Riterienei už mums skirtą laiką ir dėmesį. Nuoširdžiai dėkojame Kaknevičių šeimai, priglaudusiai mus savo šiltuose namuose nakvynei. Taip pat esame labai dėkingi mūsų vairuotojui Genai Šaveiko, kuris saugiai ir profesionaliai vežiojo mus gražiausiais Lietuvos keliais.

 Šios ir ankstesnių išvykų nuotraukas galite rasti interneto svetainėje  www.isvykos.pusku.com 

Eliza Sivec

 „Lietuvos evangelikų kelias“, 2014 Nr.7-8

 

 

 



Minges kaimas.JPG Jurbarkas.JPG Kintai.JPG Saugos.JPG Smalininkai.JPG Skirsnemune.JPG Sveksna.JPG Ventes molas.JPG Vilkyskiai.JPG
 
« March 2021 »
MoTuWeThFrSaSu
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31