Popietė apie „vilko vaikus“

Popietė apie „vilko vaikus“

 Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos salėje lapkričio 6 d. po sekmadienio pamaldų laukė susitikimas su romano „Mano vardas – Marytė“ autorium Alvydu Šlepiku. Susitikimą surengė Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ Vilniaus skyrius ir Vilko vaikų draugija. Popietę vedė Vytautas A. Gocentas.

 Tikrais faktais pagrįstas romanas pasakoja skaudžią „vilko vaikų“ patirtį. 2012 m. kūrinys buvo išrinktas Lietuvos „Metų knyga“, neseniai pasirodė šeštas romano leidimas (nauju viršeliu). Knyga jau yra išversta į latvių, estų, lenkų, vokiečių, olandų ir ukrainiečių kalbas.

Autorius pasakojo, kad pirmiausia buvo kilusi mintis apie filmo scenarijų, vėliau apsispręsta rašyti knygą. Pasidalijęs prisiminimais apie bendravimą su vilko vaikais, jis pripažino, kad knygoje pasakojama istorija yra gerokai švelnesnė nei tai, ką karo pabaigoje ir pokariu teko išgyventi daugeliui Rytų Prūsijos žmonių. Autoriaus tikslas nebuvo šiurpinti skaitytoją, o veikiau paskatinti nuodugniau pasidomėti daugeliui vis dar nežinoma „vilko vaikų“ tragedija. Pavasarį buvo surengta keletas į vokiečių kalbą išversto romano pristatymų Vokietijoje. Pasirodo, kad apie „vilko vaikus“ Vokietijoje šiandien beveik nieko nežino ne tik jaunimas, bet dažnai nėra girdėję ir išsimokslinę autoriaus bendraamžiai.     

 Kad tikrovė buvo žiauresnė nei aprašoma knygoje, patvirtino ir „vilko vaiko“ likimą patyrusi Vilniaus ev. liuteronų parapijos narė, draugijos „Wolfskinder-Edelweiss“ pirmininkė Alfreda Kažukauskienė (Luise Quitsch). Ji trumpai pasidalijo prisiminimais, kaip artėjant frontui kartu su teta pėsčiomis keliavo į Vakarus, kaip galiausiai atsidūrė Lietuvoje... Tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, „vilko vaikai“ pagaliau galėjo viešai prabilti ir pamėginti prisiminti savąją tapatybę. Kai kuriems pasisekė susitikti pusę amžiaus nematytus brolius ir seseris, apie kurių likimą nieko nežinojo. Kai kurie išvyko į Vokietiją pas ten atsiradusius artimuosius. Draugijos pirmininkė pasiguodė, kad per pastaruosius porą mėnesių Amžinybėn iškeliavo penkiolika „vilko vaikų“, tad šiandien Lietuvoje jų yra likę tik kiek daugiau nei penkiasdešimt... 

 Popietėje dalyvavusi vertėja Irena Tumavičiūtė priminė, kad šiemet sukako 40 metų, kai Rytų Vokietijoje, protestuodamas prieš tikinčiųjų persekiojimą, susidegino kunigas Oskaras Brüsewitzas (1929–1976), kilęs iš Vilkyškių apylinkių. Ji paragino kankinio atminimą deramai įamžinti ir Lietuvoje.

Skleidžiant žinią visuomenėje, prisidėti galėtų ir mūsų skaitytojai.

 

Kęstutis Pulokas

Nuotraukos autoriaus

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2016 Nr.10-11

 



Vilko vaikai pr.jpg Vilko vaikai.jpg Vilko vaikai1.jpg Vilko vaikai2.jpg
 
« June 2021 »
MoTuWeThFrSaSu
 
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30