Vilniaus evangelikų liuteronų parapija, Vokiečių gatvėje veikianti nuo 1555 m., šiemet mini net keletą prasmingų sukakčių. Iškilmingiausiai nuspręsta paminėti atsikūrusios parapijos restauruotos bažnyčios pašventinimo 20-mečio jubiliejų. Lapkričio 19-oji – pirmojo atsikuriančios parapijos susiėjimo ir lygiai po septynerių metų įvykusio bažnyčios pašventinimo data – yra paskelbta Vilniaus parapijos diena. Šiemet artimiausias sekmadienis, lapkričio 22 d., sutapo ir su Amžinybės – mirusiųjų prisiminimo – švente.
Šventines pamaldas laikė abu parapijos dvasininkai – vysk. Mindaugas Sabutis ir antrasis kunigas Ričardas Dokšas. Vyskupas iš sakyklos abėcėlės tvarka su padėka išvardijo visų dvidešimt septynių prieš dvidešimt septynerius metus prasidėjusio parapijos atkūrimo signatarų pavardes (aštuoni iš jų – jau Amžinybėje), padėkojo atgautosios bažnyčios restauravimui vadovavusiam tuometiniam parapijos pirmininkui Viktorui Kiaukai bei visiems, įvairia veikla prisidedantiems prie parapijos gyvavimo. Bažnyčios sienas šventės dieną papuošė atsikūrusios parapijos gyvenimo akimirkas įamžinusių istorinių nuotraukų paroda.
Iškilmingose pamaldose parapijos choro (vad. Asta Saldukienė) ir vargonų vedamas giesmes subtiliu skambesiu papildė fleitos (Vytautas Oškinis) ir klarneto (Kastytis Perednis) garsai. O po pamaldų laukė Mažeikių r. savivaldybės kultūros centro Juozo Vaičkaus „Skrajojamojo“ teatro spektaklis „Jobas“, sukurtas pagal Karolio Wojtylos (Jono Pauliaus II) dramą. Įtaigią vaidybą parapijiečiai atsistoję palydėjo nuoširdžiais plojimais. Aktorius pasveikino vysk. M. Sabutis, parapijos vardu gėlių įteikė tarybos pirmininkė dr. Nerija Putinaitė, padėkos žodį tarė parapijietė dr. Laima Lilija Lazauskienė. Bendravimas pratęstas prie vaišių stalo parapijos salėje.
Šventės išvakarėse parapijos informavimo darbuotoja Skaidrė Vainikauskaitė, pakalbinusi keletą parapijiečių ir kleboną, parengė pranešimą Lietuvos spaudai. Išsakytas mintis pateikiame „Lietuvos evangelikų kelio“ skaitytojams.
Atsikūrimas
1988 m. lapkričio 19 d. į pirmąjį susitikimą susirinkę Vilniaus evangelikai – liuteronai ir reformatai – nusprendė atkurti atskiras liuteronų ir reformatų parapijas ir prašyti tuometę komunistų valdžią grąžinti joms istorinius bažnyčių pastatus. Kaip pasakoja vienas iš parapijos atkūrimo iniciatorių Ervinas Peteraitis, su prašymu reikėjo kreiptis į Komunistų partijos komitetą, tačiau dėl juntamos Sąjūdžio įtakos didelio pasipriešinimo sulaukti neteko – parapiją atkurti leista, tik liepta suderinti su Religinių reikalų komiteto pirmininku.
„O štai anas jau baisiai įsiuto: kas čia dedasi, ko jums neužtenka, – prisimena E. Peteraitis. – Liepė po prašymu surinkti 20 parašų ir tada siųsti į Maskvą. Dar pridėjo: bet gi jūs nesurinksite. Kartu su manimi visus reikalus tvarkęs vargonininkas Edmundas Meškauskas, beje, katalikas [vėliau įsijungs į atsikūrusią ev. reformatų parapiją, – red. ], tada jam drąsiai išrėžė: „Jeigu reikės, surinksime ir šimtą“. Ir tuos parašus, tiesa, ne šimtą, bet mes surinkome. Religinių reikalų komiteto pirmininkas viską išsiuntė į Maskvą, ir Maskva Vilniaus ev. liuteronų parapijos atkūrimą patvirtino.“ [Atsikuriančią parapiją 1989 m. balandžio 12 d. įregistravo Vilniaus, o 1989 m. gegužės 17 d. ir Maskvos valdžia. – Red.].
Pirmosios pamaldos – ir varpinėje
Kadangi bažnyčios pastato parapija neturėjo, o prašyme komunistų valdžiai reikėjo nurodyti adresą, iš pradžių buvo duotas jau minėtojo E. Meškausko namų adresas M. K. Oginskio gatvėje. Bet tai tebuvęs formalumas – iš tikrųjų pamaldos vyko Vilniaus Romos katalikų arkivyskupijos kurijoje (pirmosios – 1989 m. kovo 8 d.), Vilniaus universiteto Teatro salėje, vėliau – ir dabartinės liuteronų bažnyčios varpinės bokšte (nuo 1990 m. vasario 16 d.), o paskui – naujai įrengtoje parapijos salėje (nuo 1990 m. gruodžio 26 d.). Ir tik lygiai po septynerių metų nuo pirmojo susirinkimo, 1995 m. lapkričio 19 d., iškilmingai pašventinama restauruota Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčia.
„Pradžia buvo graži“, – šiltai apie pirmuosius parapijos gyvavimo metus kalba E. Peteraitis ir vardija: pirmoji parapijos sekmadieninės mokyklos vaikų grupės kelionė į Norvegiją (anuomet neregėtas įvykis), pirmosios konfirmacijos, nuoširdi norvegų ir vokiečių liuteronų pagalba, itin stiprinusi sudėtingais Nepriklausomybės pradžios metais. „Dabar esu truputį nusišalinęs nuo reikalų, bet į pamaldas ateinu. Malonu, kad mūsų bažnyčioje vyksta rimti koncertai, atvažiuoja įvairių svečių. Matau daug jaunų veidų, vadinasi, parapijai viskas gerai“, – džiaugiasi prie jos atkūrimo vairo stovėjęs E. Peteraitis.
Pakrikštijimų – 10 kartų daugiau nei palaidojimų
Vysk. Mindaugo Sabučio pateikiami skaičiai tik patvirtina parapijos senbuvio pastebėjimus: kadaise kiek daugiau nei 20 registruotų tikinčiųjų teturėjusi parapija šiandien jau skaičiuoja apie 1500 narių, iš kurių aktyviai bažnyčios gyvenime dalyvauja maždaug 600. „Mirčių, palyginti su krikštais, skaičius nedidelis: pakrikštijame maždaug 10 kartų daugiau negu palaidojame. Pamaldose matome gana daug jaunų ir vidutinio amžiaus žmonių, kurie ateina su vaikais“, – sako Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vadovas.
Pasak vysk. M. Sabučio, kuris šioje parapijoje tarnauja nuo 1998 m. Advento, nuosekliai dirbama dviem kryptimis: dvasine ir ūkine. Pirmiausia teko įeiti į liturginį ritmą ir suformuoti pajautimą, kas yra parapija, suvokimą, kad jos centre stovi ne vienas ar kitas žmogus, o Kristus. Lygia greta reikėjo spręsti ir ūkinius iššūkius: antai 1999 m. panaikinus sprendimą dėl nekilnojamojo turto grąžinimo parapijai, teisiantis su valstybe buvo prieita net iki Aukščiausiojo Teismo.
„Norėjosi, kad ir sekmadieninė mokykla veiktų nuolat, ir kad Biblijos studijos būtų, kad įvairios kitos iniciatyvos, pavyzdžiui, chorai, roko grupė, senjorų klubas, rastų vietos po bažnyčios skliautais. Žinoma, svarbiausia neišleisti iš akių žinojimo, kad Dievo Žodis yra visa ko pagrindas ir mes patys čia nieko nekuriame – esame tik epizodas istorijos, kurioje Dievas mus suveda“, – teigia vysk. M. Sabutis.
Šiandien parapija sėkmingai gyvuoja, ūkiniai dalykai daugmaž išspręsti, o augti – tiek dvasiškai į gylį, tiek į plotį, anot vyskupo, visada yra kur. Kalbėdamas apie regimus dalykus, dvasininkas prasitaria svajojantis 2017 m. su parapijos tarybos pritarimu atnaujinti bažnyčios pastatą – perdengti varine skarda varpinės bokštą. Ne mažiau didelis noras pagaliau turėti ir savo mokyklą, juolab kad žemės sklypas, projektai, skaičiavimai jau yra, reikia tik imti ir statyti.
„Lietuvos evangelikų kelias“, 2015 Nr.12
Išsamiau apie šventę ir kitus Vilniaus parapijos jubiliejus skaitykite „Lietuvos evangelikų kelyje“
Nuotraukos Kęstučio Puloko