Šlovinti Dievą per muziką – tai privilegija

  Kai pirmąjį rugsėjo sekmadienį Vilniaus ev. liuteronų bažnyčioje per pamaldas užgiedojo Pietų Švedijos Araslevo parapijos (Lundo diecezija) choras „Alegria“, sunku buvo patikėti, kad visi tie žmonės – ne profesionalūs muzikai, o įvairaus amžiaus valstybės tarnautojai, smulkūs verslininkai, namų šeimininkės. Apie 20 metų gyvuojantis mišrus kolektyvas skamba taip profesionaliai, kad, regis, turėtų iš to valgyti duoną. Tačiau dainavimas jiems – tik malonus laisvalaikio pomėgis, kuriam skiria vieną vakarą per savaitę. Dauguma choristų gyvena Enestado miestelyje netoli Kristianstado. Lietuvoje visi viešėjo pirmą kartą. Šeštadienio rytą pusantros valandos parepetavę bažnyčioje, globojami Kęstučio Puloko choristai visą dieną vaikštinėjo po Vilniaus senamiestį. Sekmadienį, rugsėjo 6 d., choro giesmės skambėjo dvejose pamaldose – anglakalbės Vilniaus tarptautinės bažnyčios (kun. Jimas Wagneris) ir Vilniaus ev. liuteronų (vysk. Mindaugas Sabutis ir kun. Ričardas Dokšas). Ir pamaldoms pasibaigus, parapijiečiai nenorėjo choro paleisti ir susižavėję išklausė dar keletą giesmių. 

 Naujasis choro vadovas, entuziastingasis ir charizmatiškasis Joachimas Nilssonas, pasakodamas apie savo darbą su kolektyvu pabrėžia: „Mano pagrindinis tikslas – sukurti šventę. Dainavimas, o ypač – Dievo šlovinimas per muziką, turi būti džiaugsmas. Labai daug pastangų dedu dainavimo technikai tobulinti. Dainuoti turi būti patogu, nes jei patogu, vadinasi, lengva ir linksma“.

 

Tačiau kai kurie jūsų repertuaro kūriniai muzikiniu požiūriu gana sudėtingi!

 Išties, mūsų repertuaras gan platus: šansonai, a capella, folkloras, klasika, gospelai, ištraukos iš miuziklų, vienas kitas popmuzikos kūrinys. Yra ir Taizė giesmių, pavyzdžiui, per pamaldas giedame lenkišką giesmę „Bóg jest miłością“. Visas aranžuotes kuriu pats.

 

Ir kiek valandų dirbate?

 Dvi ar pustrečios. Kartais – ilgiau. Būna, kad prireikia ir papildomų repeticijų. Laimei, visi choristai jas vertina kaip atgaivos, savęs atkūrimo laiką. Repetuojame savaitės viduryje, kai dažnam jau prireikia „persikrauti“. Iš tiesų, žmonės neretai susirenka pavargę, burbėdami, kurių galų čia šiandien į tą chorą ėjo, juk taip trūksta laiko svarbesniems reikalams sutvarkyti. Tačiau po repeticijos išsiskirsto be galo laimingi, kupini džiaugsmo, pasipildę dopamino atsargas.

 

Kaip atsirenkate choristus?

 Išmanyti muzikinį raštą nebūtina, kai kurie choristai išvis nemoka skaityti partitūrų. Išvydęs nebenuslepiamą nuostabą mano veide, paaiškina: viskas priklauso nuo chorvedžio pedagoginių gebėjimų. Aš turiu tam tikrų pedagoginių priemonių, kaip įtraukti ir pajungti žmones bendram darbui, net jei jie nemoka dainuoti iš natų. Taigi norint tapti mūsų kolektyvo nariu, muzikinis pasirengimas visiškai nesvarbus.

 

Tačiau, sprendžiant iš puikaus balso, pats turėtumėte būti profesionalus dainininkas?

 Taip, nesiginsiu: studijuoju vokalo pedagogiką Kopenhagoje, dar liko apie pusantrų metų iki studijų pabaigos. Prieš tai esu įgijęs chorvedžio ir kantoriaus išsilavinimą.

 

Ar giedodami bažnytinės muzikos chore jaučiatės tampą geresniais krikščionimis?

 Manau, kažkokia dalis to „gerumo“ yra. Nežinau, ar taip tiesmukai galima teigti esą tampame geresniais krikščionimis, tačiau šlovinti Dievą per muziką – tai privilegija. Kartais pašaukimą tam jaučiu itin stipriai. Manau, per muziką žmones lengviau patraukti arčiau Dievo – taip veikia Šventoji Dvasia. Giedodami bažnyčioje stebime susirinkusius tikinčiuosius ir būna labai malonu matyti, kai savo muzika į pamaldas įnešame daugiau laimės, visi atrodo tokie patenkinti, o po pamaldų tik ir kalba apie muziką.  

 

Paskutinę giesmę, kurią mūsų bažnyčios bendruomenė šiose pamaldose giedojo lietuviškai [KG 308], jūs pratęsėte angliškai. Nuostabi muzikinė krikščioniška bendrystė!

 Et, norėjome ją sugiedoti švediškai, bet nebuvome tam pasiruošę (juokiasi). Iš tiesų tai daniška kalėdinė giesmė, bet ji ypač populiari Švedijoje, itin dažnai giedama per laidotuves.

 

Dažnai gastroliuojate?

Tiesą sakant, šis kartas per mano vadovavimo laikotarpį – tik antrasis. Pernai lankėmės Kopenhagoje. Kitąmet planuojame vykti į Taizė vienuolyną. Turime kvietimą pagiedoti Roterdamo švedų bendruomenės bažnyčioje, kviečia naujasis jos kunigas. Bet visoms šitoms išvykoms pirmiau turime tinkamai pasirengti.

 

O kokie ateities planai?

 Noriu dar labiau sustiprinti chorą. Svarstau, gal vertėtų pasikviesti daugiau žmonių, kad galėtume atlikti dar sudėtingesnius kūrinius. Dabar visą kolektyvą sudaro maždaug 25 žmonės, į Vilnių jų atvyko tik kiek daugiau nei pusė, taigi tam, kad taptume tipišku dideliu 50–60 dainininkų choru, dar turime erdvės plėstis. Mano galvoje sukasi begalė aranžuočių, kai kurios jų jau baigtos kurti, tik vis neturiu laiko užrašyti. Tačiau būtinai tai padarysiu. Be to, kuo daugiau dirbame, tuo choras tampa stabilesnis. Galiu pasigirti, kad choristų kaita labai maža, pagrindinė sudėtis jau seniai nesikeitė. Vieni kitus gerai pažįstame, dauguma tapome draugais ir už choro ribų. Žmonės vertina galimybę dvasiškai atsigauti per tas kelias muzikai skiriamas valandas. Ir ne vien jiems šito reikia – reikia ir man pačiam, nes būna, kad ir aš einu į repeticijas burbėdamas. Ir visada po tų kelių valandų grįžtu prisipildęs džiaugsmo.

Kalbino Skaidrė Vainikauskaitė

Nuotraukos Kęstučio Puloko

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2015 Nr.9



Švedų choras2.jpg Švedų choras.jpg Švedų choras1.jpg Švedų choras5.jpg Švedų choras3.jpg Švedų choras4.jpg Švedų choras6.jpg Švedų choras7.jpg
 
« June 2021 »
MoTuWeThFrSaSu
 
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30