Meilė, kuri neapleidžia
Išlydėdami senuosius metus, daugiau susimąstome apie laiką – apie nueitą kelią ir apie tai, kas laukia. Prisimename gyvenimo laimėjimus ir praradimus bei netektis ir pasiryžtame naujiems darbams bei pokyčiams. Ir būtent tuomet, kai svarstome apie sėkmes ir nesėkmes, ypač aštriai klausiame savęs, kurie įvykiai buvo dėsningi, ką reikėtų priskirti atsitiktinumams, ką – Dievo vedimui, kas buvo nulemta mūsų pačių teisingo ar klaidingo požiūrio, ar ne nuo mūsų priklausančių aplinkybių. Džiūgaukite dangūs! Iš džiaugsmo šokinėk, žeme! Tegu plyšta kalnai nuo džiaugsmo giesmės! Juk VIEŠPATS paguodė savo tautą, pasigailėjo savo varguolių. Bet Sionas sako: „Paliko mane VIEŠPATS, užmiršo mane Dievas.“ Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekada neužmiršiu. Žiūrėk! Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne; tavo mūrus nuolat turiu prieš akis. (Iz 49,13-16) Izraelitai su liūdesiu žvelgė į save ir Šventąjį miest